nukentėti

nukentė́ti 1. tr. iškentėti (skausmą, nemalonumą...) iki galo: Daug vargelių ir daug kryželių reiks kantriai nukentėt Vnž. Reikė[jo] gėrybėmis pasidžiaugtie, vargą nukentėtie Tat. Nusimirė – nukentėjo jau savo ArchXXXIX80. Kožnas, nukentėjęs taip savo pakūtą, nusiminęs spūdino šalin S.Dauk. Toji merga turėjo didžius sopulius ... nukentėt dėl to Sūnaus savo DP51. Smertį nukentėjo BPI71. ^ To laukiam, ko norim, o kas atsitinka, turiam nukentėti Sim. | refl.: Taip jin kentėjo kentėjo i nusikentė́jo (numirė) Bsg. 2. intr. turėti nuostolį, patirti skriaudą: Kai kurie nukentėjusieji tvirtino, kad juos užpuolė vienų vienas juodbarzdis P.Cvir. Baisu pamislyti, kaip aš nukentėjau! Gl. Kas čia nukentės netekęs kelių tokių daiktų kaip šitie J.Jabl. Miestelis skaudžiai nukentėjo nuo karo: vienur namai buvo visiškai sudeginti, kitur apgriauti ir pasišiaušę kaip po didelės audros rš. Mūsų pačių pareiga išrodyti, kiek bus nukentėjęs mūsų kraštas nuo karo rš. Nuo to tvoros lipimo jo kelnės nukentėjo J.Jabl. Gydytojo reputacija galinti baisiai nukentėti rš. Per vieną nukenčia dešimt LTR(Rs). 3. intr., tr. nutylėti nieko nesakius dėl patirto nemalonumo, skriaudos: Verčiau nukentė́siu, nekaip prasidėsiu bartis, svarčytis J. Kantriai nukentė́davo žmonių silpnybes ir nusibodimą A.Baran. 4. intr. nustygti, išsilaikyti: Kai tokia pagada, žmogus vieto[je] negali nukentėti Skdv. Negalėjau nukentėti neprašnekęs Skdv. \ kentėti; apkentėti; atkentėti; iškentėti; nukentėti; pakentėti; perkentėti; prakentėti; prikentėti; sukentėti; užkentėti